Liudas Sodonis – rašliavos

Tikrai taip, šeštadienį ir antradienį tuo puikai įsitikinau

Pirmas pakliuvo – Sapieginės pažintinis takas, gaila neturiu tos nuorodos į žemėlapį su kelių, kurį man pasiūlė Edgaras. (Beje pradeda ryškėti googlo žemėlapių minusas, nerodo vietovės kalnuotumo – o tiksiesi lengviausio.) Spėju mačiau tik mažą dalį tai ką tas takas turi, o kur dar miškas su savo keliukais. Bet ką mačiau to pakako, pasidraskyti yra kur – aukštis, greitis, gan neblogas vingiuotas kelias, viskas ten. Tik vienam ne taip smagu ir truputi baugu.

Čia pažintinio tako pažintinė lenta kažkur miške, tik susigaudyti, į kurią pusę važiuoji truputi sudėtinga kai aplink vien miškas

O čia jau nusileidus netoli kraujo centro. Na nusileidus viskas aišku atrodo

O va antradienį nusprendžiau minti iki Žaliųjų ežerų. Ežerai tikrai žali, na vienas kiek labiau. Ir šiaip iš miško važiojant jie gan pasislėpę, o ir per mišką kelias gan painus, tiksliau neradau to, ką mačiau žemėlapį, na bet dabar žinau, kur dar vieni sodai

O beje nuo namų jie visai netoli tik 12 su trupučiu km.

O ir išsimaudyti labai jau norėjos, bet et.. neturiu dar spynos…

Pasisukinėjęs tarp žmonių galvoju reikia aplėkti ežerą, pamenu, kai buvau stovykloj su Jėzuitais tai padarėm gan nesunkiai. Pradėjau lėkti, o gi žiu, rodos, kelias į dešinę, o ežeras į kairę ir dar karvės ganos

Na kažkas ne taip, aš apie ežerą noriu lėkti, o ne apie kažkur, kur kelias. Buvau užmatęs miško keliukų prieš tai, grįžau ir nėriau ten.

O tada ir prasidėjo! Kelias status, vingiuotas, vandens pagriaužtas, greitas.. ir stop! Per daug išgriaužtas, nors gal jei būčiau patyręs nebūtų buvę problemos nušokti ) Toliau vėl, įkalnės, šakos, smėlis. Net keista, kad pro tokias vietas galima pravažiuoti su dviračiu..

Buvo gan ir nejaukių vietų, spėju jei bučiau nuvirtęs butų buvę tikrai nejauku )

O galiausiai kelias kaip ir baigės, na gal ir buvo galima važiuoti į apačią ir ten kur, bet ten hėbra šventė, tai lįsti nesinorėjo. Grįžti atgal ir nelabai. Tad teko į gerą aukštį tempti dviratį, sunkoka buvo, bet verta. Išvažiavau į kelią, nelabai supratau kurioj vietoj esu, bet nuojauta sakė važiuoti lygtai atgal. Ir akurat!

Išvažiavau prie apžvalgos aikštelės, nuo kurio matos gan didelis lopas ežero, tiesa žiema spėju matos visas

Tiesa įsigijau šalmą, saugumo jausmas padidėjo, o piniginė palengvėjo… Beje jis iš bell gan simboliška

Na leidaus tolyn į mišką, vėl aukštyn žemyn, keliukas geras – labai smagu. Ir tai op – priekį išdygo du pusnuogiai čiuvai ir moteriškė su kelininko apranga. Vidurį miško tai atrodo tikrai keista )

Dar keik pavažiavus išlindau prie rugių lauko.

O dar tolėliau ir kelias namo. Smagus pasivažinėjimas buvo, reiks dar lėkt, tik reik rast su kuo. Yra norinčių?