Liudas Sodonis – rašliavos

Pirmadienį bevažiuodamas namo turėjau nemažai laiko pamąstyti apie šiemetines ir pernykštes Velykas.

Jau kelinti metai mūsų (mano, Mamos, sesės ir švogerio (juokingas žodis) t.y Aurelijaus, ir diedukų) Velykos kitokios nei įprasta.

Pernai sugužėjom pas diedukus mes ir dar tuntas giminaičių, mat ta pačia proga šventėm ir Dieduko gimtadienį

Pamenu važiavom ant Medvėgalio kalno ir grožėjomės bundančia gamta, vėliau su Egle ir Aurelijum ėjom pasivaikščiot po Dieduko gimtinę, radom kaulų t.y. įkalčių, kiek neįprasta Velykom.

Na kaušiniais daužėmės, močiutė Velyknačio mišias žiūrėjo (kaip studentas per neįdomias paskaitas)

Bet tokios Velykiškos nuotaikos ar jausmo, kad, va Velykos, nebuvo, na bent dabar neprisimenu. Bet matėm bundančią gamtą. Ir atradom tai kas dabar pagausino giminę (aš labai džiaugiuosi tiek dėl giminės pagausėjimo, tiek dėl to ką atradom,  tiksliau sakant ką atrado sesė ir mums parodė! ).

O šiemet ir Velykos buvo kitokios, net labai

Visu pirmą užsiėmiau šokiu tokiu miško valymu su Dieduku, malkų skaldymu, obelų karpymu ir kiemo šlavimu su Mama ir Dieduku. Apie kiemo valymo suteiktą džiaugsmą ir gerą jausmą būtų galima parašyti atskirą įrašą   Paėmęs naujai surištą šluotą su ilgu kotu ir taip smagiai sukdamasis po kiemą, net galvojau, kad turbūt nėra geresnio darbo už šį. ( Tai visiškai kitos darbas, nei mieste.)

Tai va taip ir atėjo Velykų išvakarės begeriant pieną su bulka kaip vasara. O grynas oras taip kirto į galvą, kad nieko kito nesinorėjo kaip tik lovos ir ramios nakties.

O naktis nebuvo visai rami, mat atėjo katinas pas katę panelę, o jaunėlis liko tuo labai nepatenkintas,  o kadangi jis pririštas prie būdos tai jam ir liko tik loti – garsiai, labai!

Tai va, o po tos ramios nakties atėjo Velykos Kiaušinių nevalgėm, dar net dažytų neturėjom. Užtat Diedukas su Močiute apsilankė Šiauliuose ir pamatė proanūkį! Pirmą iš 3-jų šiemet užderėjusių   O mes su Mama tvarkėm trobas – gi Balandis – švaros mėnuo, nereikėjo nė darom!  Po to dažėm kaušinius ir ganiau vištas net 2 kartus, taip šilta buvo, kad net sargyboj spėjau pasnaust prie obels, tik nesakykit Močiutėj (nes vanagas šalia gyvena) O po piet sugrįžo visi su mažuoju iš Šiaulių ir pagaliau valgėm kiaušinius! O po to ir cepelinus! Štai tau ir Velykos!

Perfrazuojant Marijoną – Mes Velykas sutikom labai gerai! (o visiškai pasakiškos būtų jei dar būtų buvusi ir mano saulytė Dovilė)

Ir dar pirmadienį ryte mane Aurelijus pametėjo iki miestelio.  Su apocalyptica visu garsu (visu švariu garsu), girdėjosi  kiekvienas stygos virptelėjimas! Šakės kaip buvo smagu!!! Ko ko bet apocalypticos nesitikėjau išgirst

Štai kokios mūsų Velykos!