laisvalaikis

Vat ėmiau ir numyniau

Ką veikti aš visada turiu, bet kartais sėdėti namuose kai toks oras už lango tikra kančia… Penktadienį sumąsčiau – o, kodėl gi Trakų neaplankius ir kokį kibiną nesuvalgius?

Apie šį planą prasitariau kolegai Arūnui. Jis, užkietėjęs dviratininkas, sako mink geriau per Lentvarį, o ne tiesiai į Trakus, bo mašinų ant kelio mažiau ir oras geresnis ir dar pažintinį taką aplankysi ir grįždamas dar šian ten užsuksi. (Šian ten jau būtų buvę per daug šiam kartui)

Kaip patarė taip ir padariau, sakė prisidės koks 10 km prie maršruto. Pagal mano skaičiavimus gMap’se turėjo būti apie 30km. Tai apie 60 km sumoj. Bet kažkaip gavosi daugiau

(Įrodymas)

Ir ką galiu pasakyti labai smagu buvo! Na pirmyn labiau smagu nei grįžti

Kelias tikrai geras, na kiek kalvotas, bet tai kliūtis maža. Oras labai geras, gal kiek šiltoka, bet gi vasara ir turi būti šiltą

O saulė spigino visą dieną, be akinių bučių likęs su fanarais, nes ir vabzdžiai nematė kur skrist

Suvalgiau vieną kibiną kibininėj šale tilto. O antrą susigundžiau nusipirkt iš moteriškės, juos pardavinėjančius tarp tiltų. Keisti kažkokie, nors visai valgomi, spėju jei nebūčiau anksčiau žinojęs, kas yra kibinas manyčiau, kad tai čeburėkas

Kiek pailsėjęs Trakuose myniau į Varnikų pažintinį taką (Plačiau paskaitykit čia, pas pankį). Smagi vieta ten. Pradžioje toks keliukas į apačia ir vėl į viršų. Jau maniau, kad jei visas toks takas tai čia dar vieną neatrasta MTB trasa. Na bet daugiau tokių vietų neužtikau, o gaila

Smagiai ten pasivažinėjau, geras jausmas būti vienam vidurį pelkės ant siauro keliuko. Ramu gražu:)

Na o po to laukė kelias namo. Kažkodėl mintyse primečiau, kad bus koks 100 km, ha na bet neišdegė mano planas. Dar toptelėjo mintis, kad reikia grįžti Neries gatve, bet jau Paneriuose tokias mintis vijau į šoną.

Sunkiausia vieta suktas kalniukas prie Mūrinės Vokės upelio, bet viskas įveikiama

Eh daugiau tokių žygiu

Tikrai taip, šeštadienį ir antradienį tuo puikai įsitikinau

Pirmas pakliuvo – Sapieginės pažintinis takas, gaila neturiu tos nuorodos į žemėlapį su kelių, kurį man pasiūlė Edgaras. (Beje pradeda ryškėti googlo žemėlapių minusas, nerodo vietovės kalnuotumo – o tiksiesi lengviausio.) Spėju mačiau tik mažą dalį tai ką tas takas turi, o kur dar miškas su savo keliukais. Bet ką mačiau to pakako, pasidraskyti yra kur – aukštis, greitis, gan neblogas vingiuotas kelias, viskas ten. Tik vienam ne taip smagu ir truputi baugu.

Čia pažintinio tako pažintinė lenta kažkur miške, tik susigaudyti, į kurią pusę važiuoji truputi sudėtinga kai aplink vien miškas

O čia jau nusileidus netoli kraujo centro. Na nusileidus viskas aišku atrodo

O va antradienį nusprendžiau minti iki Žaliųjų ežerų. Ežerai tikrai žali, na vienas kiek labiau. Ir šiaip iš miško važiojant jie gan pasislėpę, o ir per mišką kelias gan painus, tiksliau neradau to, ką mačiau žemėlapį, na bet dabar žinau, kur dar vieni sodai

O beje nuo namų jie visai netoli tik 12 su trupučiu km.

O ir išsimaudyti labai jau norėjos, bet et.. neturiu dar spynos…

Pasisukinėjęs tarp žmonių galvoju reikia aplėkti ežerą, pamenu, kai buvau stovykloj su Jėzuitais tai padarėm gan nesunkiai. Pradėjau lėkti, o gi žiu, rodos, kelias į dešinę, o ežeras į kairę ir dar karvės ganos

Na kažkas ne taip, aš apie ežerą noriu lėkti, o ne apie kažkur, kur kelias. Buvau užmatęs miško keliukų prieš tai, grįžau ir nėriau ten.

O tada ir prasidėjo! Kelias status, vingiuotas, vandens pagriaužtas, greitas.. ir stop! Per daug išgriaužtas, nors gal jei būčiau patyręs nebūtų buvę problemos nušokti ) Toliau vėl, įkalnės, šakos, smėlis. Net keista, kad pro tokias vietas galima pravažiuoti su dviračiu..

Buvo gan ir nejaukių vietų, spėju jei bučiau nuvirtęs butų buvę tikrai nejauku )

O galiausiai kelias kaip ir baigės, na gal ir buvo galima važiuoti į apačią ir ten kur, bet ten hėbra šventė, tai lįsti nesinorėjo. Grįžti atgal ir nelabai. Tad teko į gerą aukštį tempti dviratį, sunkoka buvo, bet verta. Išvažiavau į kelią, nelabai supratau kurioj vietoj esu, bet nuojauta sakė važiuoti lygtai atgal. Ir akurat!

Išvažiavau prie apžvalgos aikštelės, nuo kurio matos gan didelis lopas ežero, tiesa žiema spėju matos visas

Tiesa įsigijau šalmą, saugumo jausmas padidėjo, o piniginė palengvėjo… Beje jis iš bell gan simboliška

Na leidaus tolyn į mišką, vėl aukštyn žemyn, keliukas geras – labai smagu. Ir tai op – priekį išdygo du pusnuogiai čiuvai ir moteriškė su kelininko apranga. Vidurį miško tai atrodo tikrai keista )

Dar keik pavažiavus išlindau prie rugių lauko.

O dar tolėliau ir kelias namo. Smagus pasivažinėjimas buvo, reiks dar lėkt, tik reik rast su kuo. Yra norinčių?