Na o jei rimtai – ryte prabudęs per langą matau, kad oras toks.. nekoks, į darbą mintis nelabai noris, gal su mikriuku lėkti, nesušlapsiu/šalsiu/sirgsiu, bet ai, reik grūdintis, galvoju sau

Porą ekstremalių vietų praminu, visai neatkreipdamas dėmesį į jas. Minu minu, šviesaforai, tokie malonūs, tik žaliai šviečia ir, prie Nacionalinės galerijos, pajuntu, kad kaži kas ne taip. O gi galinė padanga minkšta, ką ten minkšta. Tuščia. Bandau pūsti, bet tas pats, kas su lūpom prieš vėtrą

Kaip dabar pamenu reagavau labai labai ramiai. Nesikeikiau, nieko niekam blogo nenorėjau padaryti. Tik svarsčiau, ką dabar daryti? Stumtis namo ar iki darbo? O jei iki darbo, kas tada? Per piet lėkti iki namų pasiimti atsarginę kamerą, dumti atgal ir po darbo viską pasikeisti? Bet tas ilgai užtruks. O gal iki serviso, paeiti, gal naują kamerą nusipirkti? O gal su visu ratu eiti, tegu sutvarko? O gal prašyti, kad kolegos su automobiliais parvežtų namo per pietus? Na daug laiko turėjau svarstymams, kol ėjau iki darbo, lygiai 40 min

Na galiausiai sukalbėjau, su kolega Mantu, kad po darbo važiuodamas namo paretėtų. Ir ačiū jam!

Namie ištyrinėjau nuleistą ratą. Kaltininką šio reikalo galite pamatyti nuotraukoje.

O šitoje, matote kaip taikliai buvo susmigęs man į ratą.

Tas mažas brūkšnelis apačioje.

Viens, du ir viskas sutvarkyta, ryt bandysim važiuoti tuo pačiu maršrutu ir tikėtis, kad daugiau, ant tokių dalyku nebe užlėksiu. Nors nėr taip blogai palyginus pirmas toks įvykis po 1854 km arba 113 val mynimo

O čia šiaip nuotrauka su moralu – niekada smarkiai nesuk rato balkone, pilname visokių trapių daiktų

Kolega Arūnas darbo dienos pabaigoje pasiūlė truputi prasilėkti su dviračiais. Oras buvo geras, atrodo be vėjo ir debesų gal tik porą. Parodė žemėlapius, pažiūrėjau ir sakau – ok! Per daug ir nesigilinau, pasitiki juo

Tai ėmėm ir numynėm ~ 28 km, per ~3 val (jei neklystu). Nieko įspūdingo tiesa? Jie būtume važiavę tiesiu asfaltu, be jokių kalniukų ir pan tai būtų niekai. Bet mūsų kelias, buvo per pievas, neaiškius miško keliukus, senus apleistus kelius, šlaitais ir pakalnėm, taip pat daug kelio teko kopti į viršų. Vietom dviračiai smuko gylyn į smėlį/žvyrą. Minti nebuvo lengva, taip pat reikėjo nuolat žiūrėti po ratais, duobės ir pasislėpusios duobės laukė mūsų Bet žygis buvo labai labai smagus ir labai džiaugiuosi, kad Arūnas mane pasikvietė, ačiū jam už tai

O čia kelias kuriuo mynėm – mėlyna linija gps’o duomenys, vietom jis nugrybauja keliasdešimt metrų į šoną, bet iš esmės kelionė atrodė taip

(paspaudus pasididina)

Gaila, bet tik padariau vieną nuotrauką važiuodamas šiuo maršrutu – laiko nebuvo, mint reikėjo

(paspaudus pasididiną)

Kas matosi tarp medžių tai yra senas, pokario Lietuvos statytas tiltas, sakė kad pirmasis. Architektūrinis paminklas turėtų būti, bet jei ir toliau juo niekas nepasirūpins iš jo nieko nebeliks per ateinančius 10 metų. Ypatybė ta, kad jo “lynai” sujungti kaip senųjų automobilių lingės.

Kelionė pradėjom prieš šešias. Baigėm apie netoli puse devynių, na bent aš jau buvau tuomet name.

O penktadieny, pasiūlė nulėkti iki kalno. Tiksliau ant Laimio kalno, ankščiau, kai žiemos buvo pakankamai rimtos čia buvo slidinėjimo bazė, su keltuvais ir visa kita įranga.  Minti buvo ką, bet vaizdai nepakartojami, visas Vilnius kaip ant delno, kitoje pusėje oro uostas. Žodžiu visą dieną gali vėpsoti

Jei gerai įsižiūrėsit į šia foto pamatysit padarytą pakylą (dešinėje) ir išlietą rampą (kairėje). Pasirodo čia hėbrytė pasidarius down hill’o (lt. žemyn kalnu) trasą! Trasa rimta, reiktų gerai susikaupti, kad pirmą kartą ją išmurdytum lėkti.  O mums bestovint, toks bičas pažiūrėjo žemyn, užsidėjo šalmą ir nėrė! Uuuu!

Po to teko jam šiuo kalnu stumtis dviratuką į viršų, o mums juo leistis į apačia. Nieko smagaus, kai užspaudus stabdžius slysti greičiau jei priekyje esantis kolega

Po to įvairiais keliukais (smėlis, žolė, pieva, asfaltas, miškas) nukakom iki Ribiškių Didžiosios gatvės. ( Jau maniau, kad dilgėles nebepavojingos, bet.. )

O žinojot, kad kažkur Džiaugsmo gatvėje yra jaunųjų gamtininkių stotis, su mini zoo? Ha, aš ir ne

Po to teko grįžti jau su Edgaru kažkada važiuotu maršrutu – Pavilnio gatve, per Markučius.

Su Arūnų žadėjom dar lėkti iki Belmonto ir ten galvoti, kaip važiuoti toliau, na bet čia liks kitam kartui

Praėjo du metai. Dabar jau dirbu ne visko darbininku, o -  programuotoju Prototechnikoje.

Ir vėl minu dviračiu į darbą, kaip senais gerais laikas Kilometrų apie 9, nuokalnė, lyguma ir kalnas su kalniuku – visai neblogai rytui, mankšta ir pasiruošimas darbui. Jau tikrai nebesijaučiu apsnūdęs ryte – jaučius labai žvalus, bei į darbą neriu daug greičiau ir taikliau (jei taip galima pasakyti).

Beje į darbą numinu per 30-35 minutes, čia grynai minimo laikas. Vat galvoju, kad reikia palenktyniauti su pačiu savim. Kad būtų ryte dar įdomiau bandysiu kaip nors šį laiką suspausti iki 25 min. Tai bus užduotis ateinančioms savaitėms iki atostogų

Pasirinkau štai tokį kelia. (F ir G taškai susieję per Baltą tiltą, o ne per Žalia, kaip piešia googlas) Greičio atžvilgiu tai bene geriausia alternatyva, nes sutinku tik 5 šviesoforus.

Kitu atveju reiktu minti per Kalvarijų gatvę.. šviesoforai, stotelės, žiopli žmonės, manantis, kad esą vieninteliai pasaulyje ir stovi kur tik patinka..

Vienintelis minusas minant dabar tai oro užterštumas, nors ryte jo nesijaučia. Va taip ir gaunasi, kad kiek besistengčiau gyvenimas pats taip sutvarko, kad tektu keltis anksti