Liudas Sodonis – rašliavos

Vakar gi pagaliau audra atėjo ir iki Vilniaus. Ryte buvo gan vėsu, paukščiukai čiulbėjo, žmonės “Kryžiaus kelio” kelyje rinko kažkokias neaiškias žolytes ir stebėjo dangų. Bėgau sąžiningai, tad jokių šunų sekančių iš paskos nebuvo, išskyrus dviratininką, kuris rodos mane sekė (tikriausiai jis manęs nesekė, o šiaip važiavo tuo met kai aš bėgau, bet kai galvoji, kad tave kas nors seka – bėgt lengviau; bet šunys tikrai buvo), parbėgant saulė pradėjo kepinti viršugalvį, dangus buvo giedras giedras. Per piet pradėjau girdėti dundesius, bet pamaniau, kad čia ko gero gretimame barake remontą vėl daro. Dar po valandos užmačiau, kad nuo miesto Šiaurinės pusės slenka, labai lėgai, bet slenka, didelis juodas debesis, užimantis visą mano regėjimo lauką. Paaiškėjo, kad dunda! Tas debesis buvo senai nelyjęs, nes visas buvo piktas ir spaudės žaibais. Dar po valandos sukilo vėjas, žaibai jau rodos buvo virš stogo, kągi išjungiau pc, pasiėmiau konspektus ir nuėjau į balkoną stebėti natūralių gamtos reiškinių. Pradžioje lietuve paskendo Viršuliškės, po to Karoliniškės, TV bokšto nebesimatė po maždaug 3min, kai lietus ten pasirodė, tada nebesimatė ir Akropolio, šakės galvoju, kaip be Akropolio dabar?!;) Dar po keliatos minučių smarkus lietus pasiekė ir mano kojas drybsančias ant balkono turėklo, matomumas buvo gal kokie 300 merų, toliau – pilką. Žaibai talžė dangų maišydamiesi su lietum apie valandą, po to po truputi slinko tolyn link centro… ir prasidėjo kruša! Jei ledo gabaliukai būtų buvę mėlyni tai galėjai lengvai pamatyti, jog dangus atsiuntė minto’no, kad visi kvėpavimą pasigerintų!

Pagaliau viskas baigės, lietus nuėjo tolyn, kaip ir saulutė jau bando nedrąsiai lįsti lyg ir ne.. Užmąsščiau išeiti pasivaikščioti, pakviepuoti gaiviu oru. Keista, oras nebuvo toks lengvas ir gaivus.. na gali, einu ten, kur kaip ir galvojau vanduo bus pridaręs daugiausia pokyčiu. Vienoje vietoje, nuošliauža palaidojo gal kokius 8m^2 žolės, upelį bėgo nešvarus vanduo, bet toliau buvo dar gražiau. Yra tokia dauba, kurios apačioje bėga siauras upeliūkštis. Dabar ten buvo, srauni Amazonė, griaužianti vingius, na iš akies primečiau, kad ~30cm viskas paliko. O toliau, didžiojoj įkalnėj, lietus išgraužė velniškai didelį ravą! Vietomis siekianti man iki kelio! Atrodė labai įspūdingai, gaila neturėjo su kuo užfiksuoti. Visam miške, kur ėjau, vis po medį neatlaikiusį krintančio vandens spaudimo ir prigulusį. Tvanka, kaip ir įtampa geram filme vis didėjo, kart kartėlėmis palynojo, griaustinis padundėjo…

O vėliau, apie 19val. audra sugrįžo iš ten kur ėjus, viskas vyko ekvivalenčiai, tik sudedamosios dalys buvo jau mažesnės, lietus slinko ir nuslinko, o pikti žaibai liko, taip ir sėdėjau balkone, kambary prie lango, balkone, kambary prie lango, balkone, lovoj ir žiūrėjau į naktinio Vilniaus padanges apšviečiamo stiprių žaibų. Gražu.

O dabar yra vėsu..