Liudas Sodonis – rašliavos

Dabar sunku susigaudyti, kuri ta diena be automobilio yra tikroji… bet laikausi nuomonės, kad ketvirtadienis

Kolega Arūnas darbo dienos pabaigoje pasiūlė truputi prasilėkti su dviračiais. Oras buvo geras, atrodo be vėjo ir debesų gal tik porą. Parodė žemėlapius, pažiūrėjau ir sakau – ok! Per daug ir nesigilinau, pasitiki juo

Tai ėmėm ir numynėm ~ 28 km, per ~3 val (jei neklystu). Nieko įspūdingo tiesa? Jie būtume važiavę tiesiu asfaltu, be jokių kalniukų ir pan tai būtų niekai. Bet mūsų kelias, buvo per pievas, neaiškius miško keliukus, senus apleistus kelius, šlaitais ir pakalnėm, taip pat daug kelio teko kopti į viršų. Vietom dviračiai smuko gylyn į smėlį/žvyrą. Minti nebuvo lengva, taip pat reikėjo nuolat žiūrėti po ratais, duobės ir pasislėpusios duobės laukė mūsų Bet žygis buvo labai labai smagus ir labai džiaugiuosi, kad Arūnas mane pasikvietė, ačiū jam už tai

O čia kelias kuriuo mynėm – mėlyna linija gps’o duomenys, vietom jis nugrybauja keliasdešimt metrų į šoną, bet iš esmės kelionė atrodė taip

(paspaudus pasididina)

Gaila, bet tik padariau vieną nuotrauką važiuodamas šiuo maršrutu – laiko nebuvo, mint reikėjo

(paspaudus pasididiną)

Kas matosi tarp medžių tai yra senas, pokario Lietuvos statytas tiltas, sakė kad pirmasis. Architektūrinis paminklas turėtų būti, bet jei ir toliau juo niekas nepasirūpins iš jo nieko nebeliks per ateinančius 10 metų. Ypatybė ta, kad jo “lynai” sujungti kaip senųjų automobilių lingės.

Kelionė pradėjom prieš šešias. Baigėm apie netoli puse devynių, na bent aš jau buvau tuomet name.

O penktadieny, pasiūlė nulėkti iki kalno. Tiksliau ant Laimio kalno, ankščiau, kai žiemos buvo pakankamai rimtos čia buvo slidinėjimo bazė, su keltuvais ir visa kita įranga.  Minti buvo ką, bet vaizdai nepakartojami, visas Vilnius kaip ant delno, kitoje pusėje oro uostas. Žodžiu visą dieną gali vėpsoti

Jei gerai įsižiūrėsit į šia foto pamatysit padarytą pakylą (dešinėje) ir išlietą rampą (kairėje). Pasirodo čia hėbrytė pasidarius down hill’o (lt. žemyn kalnu) trasą! Trasa rimta, reiktų gerai susikaupti, kad pirmą kartą ją išmurdytum lėkti.  O mums bestovint, toks bičas pažiūrėjo žemyn, užsidėjo šalmą ir nėrė! Uuuu!

Po to teko jam šiuo kalnu stumtis dviratuką į viršų, o mums juo leistis į apačia. Nieko smagaus, kai užspaudus stabdžius slysti greičiau jei priekyje esantis kolega

Po to įvairiais keliukais (smėlis, žolė, pieva, asfaltas, miškas) nukakom iki Ribiškių Didžiosios gatvės. ( Jau maniau, kad dilgėles nebepavojingos, bet.. )

O žinojot, kad kažkur Džiaugsmo gatvėje yra jaunųjų gamtininkių stotis, su mini zoo? Ha, aš ir ne

Po to teko grįžti jau su Edgaru kažkada važiuotu maršrutu – Pavilnio gatve, per Markučius.

Su Arūnų žadėjom dar lėkti iki Belmonto ir ten galvoti, kaip važiuoti toliau, na bet čia liks kitam kartui